- kėnis
- kė̃nis (vok. dial. kên, kîn, vok. Kien) sm. (2), kẽnis rš 1. Prk, Šv sakuotas medis (keras, pagalys, šakalys, skala): Deginant gintarą, jis dega kvepėdamas kai kėnis ir traškėdamas kaip derva S.Dauk. Tą kė̃nį reik susiskaldyti prakurams Grg. Visą žiemą užteks kė̃nių prakuruo Skd. Susiskaldyk kėnių, ateinančią naktį eisim žvejoti Grdm. 2. Mt, LBŽ bot. pušinių šeimos medžių gentis, balteglė (Abies): Norėdamys vakaroti, padėjo tą akmenį, vadinamą žibintoju, po skyle ir sukūrė ant juomi iš kėnių ar liepkaulių ugnį S.Dauk. Europinis kėnis (Abies alba) P.Snar. Balzaminis kėnis (A. balsamea) P.Snar. Pilkasis kėnis (A. concolor) P.Snar. Sibirinis kėnis (A. sibirica) P.Snar. Kaukazinis kėnis (A. Nordmanniana) P.Snar. Šiaurinėje taigoje sibirinis kėnis sudaro ištisinius miškus rš. Europinis kėnis dauginasi sėklomis ir atlankomis rš. Kaukazinis kėnis yra aukštų kalnų medis rš.
Dictionary of the Lithuanian Language.